Rugsėjo 17 d. Adutiškio seniūnijoje, Antanų miške, iškilmingai buvo paminėti ir pagerbti 1945 m. sausio 1 d. pasipriešinimo kovoje žuvę Lietuvos partizanai. Renginyje dalyvavo rajono meras Rimantas Klipčius, Adutiškio seniūnijos seniūnas Arūnas Pirštelis, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Adutiškio užkardos pareigūnai, mokytojai, mokiniai, Adutiškio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblis ,,Vosilkelė”, Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis bei didelis būrys adutiškiečių, neabejingų  savo krašto praeičiai. Renginys prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias už žuvusiuosius aukojo Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos kunigas Vytautas Pūkas. Pagerbdamas žuvusiuosius rajono meras Rimantas Klipčius vylėsi, kad tokia tragedija, kokią patyrė šis kraštas, daugiau niekada nepasikartos. Įžymi kraštotyrininkė mokytoja Teresė Pivoriūnaitė detaliai apžvelgė žuvusiųjų partizanų likimus. Renginio metu skambėjo partizanų dainos, gimusios žiaurioje kovoje su okupantais, kurias iki šiol prisimena ir dainuoja  Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis. Antanų mūšio vieta ir Lietuvos partizanų kapas yra Adutiškio girininkijos 90 kv. Čia  palaidoti 29 Vytauto apygardos Tigro rinktinės Edvardo Urbonavičiaus-Svajūno, Antano Gaidelio-Poškos, Alfonso Lazdinio-Sakalo, Bernardo Sveikausko būrių partizanai. Ilgus sovietinės okupacijos metus ši vieta buvo Adutiškio skrebų niokojama. Tik nieks nenukirto eglės, augusios prie kapo, kurios kamiene žmonės išrėžė kryželius. 1990 m. rugpjūtį pastatytas metalinis kryžius (autorius Juozapas Jakšas), paženklintos žuvusiųjų       pavardės.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. pabaigoje, Antanų girioje telkėsi apie 60 Lietuvos partizanų iš Adutiškio miestelio ir apylinkių – Linkonių, Svilionių, Antanų, Lazdinių, Kavaltiškės, Vosiūnų, Pociškės, Gudelių, Jakelių, Medinų, Guntauninkų, Gilūtų ir kitų kaimų. Partizanai buvo įsirengę dvi žemines. Žeminės buvo nesaugios – suręstos iš rąstų su vienomis durimis, be gynybinių apkasų. 1944 m. gruodžio mėn. pabaigoje išdavikas pranešė priešui apie partizanų buvimo vietą. Pirmoji 1945 metų diena partizanams buvo lemtinga. Mūšio su sovietų kariuomenės daliniu metu žuvo apie 40 partizanų, pasitraukti gyviems pasisekė tik apie 20 partizanų. Šias kautynes štabo kronikoje aprašė Tigro rinktinės vadas  Vincas Žaliaduonis-Rokas:
„1945 m. sausio mėnesio 1 dieną, Naujuose Metuose, rytą, abu bunkeriai iš karto buvo užpulti. Rusai priėję visai arti iš pradžių apmėtė granatomis, o po to, kai partizanai pradėjo bėgti iš bunkerių, šaudė iš kulkosvaidžių ir automatų. Dauguma partizanų miegojo, nes vėlai buvo sugrįžę iš Naujųjų Metų sutikimo. Bėgo vienmarškiniai, basi, be ginklų. Prie bunkerių sargybinių nebuvo. Patruliai buvo toli nuo bunkerių. Mūsų nuostoliai buvo dideli. Šis liūdnas įvykis labai prislėgė visą Švenčionių kraštą. Daugiau atsirado einančių į kariuomenę. Tiek partizanai, tiek visuomenė nusiminė. Užmuštųjų partizanų neleido laidoti. Jie toje vietoje paliko gulėti iki pat Šv. Velykų. Palaidojo partizanai tame pačiame miške, bendruose partizanų kapuose. Tačiau nežiūrint  įvykio skaudumo, jis turėjo ir gerą pusę. Po šio atsitikimo partizanai suprato, kad reikia organizuotis, reikia drausmės. Pakilo drausmė ir susiklausymas“. Žuvusiųjų partizanų gretas papildydavo nauji kovotojai. Žinomais duomenimis, Adutiškio krašte 1944-1945 m. kovojo per 100 partizanų (iki 150), dauguma iš Adutiškio valsčiaus. Kautynėse su NKVD daliniais, Adutiškio milicininkais, stribais žuvo 67 partizanai, iš jų dalis nužudyta agentų smogikų. Partizaninis judėjimas – gražus ir prasmingas puslapis Adutiškio krašto istorijoje, neužmirštamas,nesunaikinamas.

Informacija iš Švenčionių rajono savivaldybės internetinės svetainės www.svencionys.lt

Komentarai negalimi.